Liko keturios dienos iki mano sugrizimo i Lietuva. Gaila kad reikes atsisveikinti su mano rytiniu draugu, kurio vardo niekaip taisiklingai negaliu istarti. Keisti nepazystamieji nebesustabdys gatveje vien tik noredami pasakyti, kad siandien nuostabi diena, ar ne? arba noredami uzmegzti pokalbi nebepaklaus kur yra kazkokia ligonine, aiskiai matydamas kad as ne vietine ir kad musu pokalbis bus beprasmiskas, nes niekada gyvnime mes nebesusitiksime.
------------------------------------------
Penktadienio vakara, su pussesere keliavom palei upe iki metro stoties. Upeje atsispindejo deganti saule. Visi zmones kazkur skubejo, vieni kitus stumde. Kazkas pradejo saukti mano varda. Pradejau zvalgytis, kol pamaciau kavineje mojuojanti vaikina. Jis buvo lygiai toks pat kaip ir seniau, susivele ilgoki plaukai, skarele, ryskiai raudoni dzinsai ir ,zinoma, conversai. Jis atbego pas mane. Abu buvom keistai sumise, matydami butent CIA vienas kita. Galu gale sugebejome persimesti tik kvailais "Labas" ir "Kaip laikaisi?". Veliau einant link metro stoties, bandziau sugalvoti, kodel jis mane pasauke, kodel atbego pas mane, taciau niekaip negalvojau sugalvoti preteksto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą