2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Kaip mane nervina tai, kad aš myliu tuos žmones kurių aš nekenčiu. Atrodo sprogti galiu kaip jie man gadina visas nervų ląsteles,bet kai tik pamatau, kad jiems blogai, nubėgu apkabinu ir nepaleidžiu kol jie nenusiramina. Ir šiomis dienomis supratau, kad draugai amžiams neužsilieka tavo gvenime, kad ir kokie artimi kadaise būnam. Jie išsineša su savimi visas bendras svajones, planus ir įvykius. Lieka tik blankūs prisiminimai, nuo kurių gal būt gėda, ir ko gero, tokiems dalykams niekada nebesiryžčiau taip elgtis. Bet taip skaudu ir tuo pačiu, taip juokinga, kad dar visai neseniai mes buvom visur kartu, nesvarbu kas atsitiktu, o dabar man sakant "labas" atsako tuščiu žvilgsniu.


Grįžus, vėlai vakare, įsisegu močiutės auskarus atsiverčiu jos pageltusią ir neužbaigtą piešinių knygą, su dar likusiu Jos pieštuku, su juo piešti aš bijau, man tai atrodo kaip šventas daiktas, ir svajoju apie tai, kad aš Ją pažystu, o Ji - dabartinę mane, kad kalbames valandų valandas, abi pasiėmusios pieštukus ir užrašų knygutes.

Komentarų nėra: